METŲ MOKYTOJA

Vilija,

šiandien vis grįžtu mintimis prie Jūsų pasakojimo apie vaikystę.

Apie tą labai jautrią mergaitę, kuriai buvo svarbūs visi. Kuriai skaudėjo, kai kažkam skaudėjo. Kuri negalėjo susitaikyti su neteisybe. Kuri turbūt dar nemokėjo to paaiškinti žodžiais, bet jau tada labai stipriai jautė žmogų.

Ji dar nežinojo, kuo taps.

Nežinojo, kiek vaikų sutiks.

Kiek vardų išmoks.

Kiek mažų rankų laikys už rankos.

Kiek kartų nuramins, padrąsins, paaiškins iš naujo.

Kiek vaikų parsineš namo mintyse.

Bet jau tada savyje turėjo visa, ko reikia tikrai Mokytojai.

Jautrumą žmogui.

Ir turbūt gražiausia yra tai, kad per daugiau nei keturis dešimtmečius jo nepraradote.

Per tiek metų buvo galima priprasti.

Prie pamokų.

Prie rugsėjų.

Prie sąsiuvinių.

Prie vaikų klausimų.

Prie darbo, kuris niekada iki galo nesibaigia.

Bet Jūs nepripratote taip, kad nustotumėte jausti.

Vis dar ruošiatės kiekvienai pamokai kruopščiai.

Vis dar ieškote, kaip padaryti geriau.

Vis dar bandote dar kartą, jei kažkam nepavyko.

Vis dar pastebite tą, kuris tyliau kalba, lėčiau supranta, sunkiau prisitaiko, ar tiesiog tą, kuris tą dieną labiau nei kiti laukia, kad kas nors jį pamatytų.

Ir Jūs pamatote.

Jūs nepaliekate mokinių klasėje pasibaigus pamokoms.

Nešatės juos mintyse. Širdyje. Svarstote, rūpinatės, ieškote atsakymų. Kiekvieną - atskirai.

Gal todėl Jūsų darbas niekada nebuvo tik darbas.

Jis visada buvo truputį daugiau.

Dar viena mintis vakare.

Dar vienas klausimas sau.

Dar vienas „o gal pabandyti kitaip?“

Dar vienas vaikas, kuriam norisi padėti ne todėl, kad privalote, o todėl, kad kitaip negalite.

Šiandien Jums įteikta mero padėka už nuoširdų darbą, atsidavimą ir indėlį į mokinių ugdymą.

Ir šiandien labai norisi pasisakyti ne apie apdovanojimą.

Norisi pasakyti apie Jus.

Apie žmogų, kuris tiek metų atidavė mokyklai, bet pats netapo nuo jos pavargęs širdimi.

Apie Mokytoją, kuriai po tiek metų vis dar rūpi kiekvienas vaikas.

Apie tą jautrią mergaitę iš vaikystės nuotraukos, kuri užaugo, bet niekur nedingo.

Ji tiesiog tapo Mokytoja.

Mokytoja, kuriai žmogus vis dar yra svarbus.

Ir man labai gera žinoti, kad galiu būti šalia žmogaus, iš kurio pati turiu ko mokytis.

Vilija, ačiū, kad per tiek metų nepraradote to, kas Jumyse buvo gražiausia nuo pat pradžių.

Direktorė Kornelija Arnotienė