ARTĖJANČIOS MOKYTOJO DIENOS PROGA

Kartais užtenka atversti seną albumą, kad žmogų, kurį matai kasdien, pamatytum iš naujo.

Štai ji. Su dideliu kaspinu, tvirtai apkabinta kuprine ar truputį nedrąsia šypsena. Dar maža. Dar tiek daug kas pirmą kartą.

Šiose nuotraukose mūsų mokytojų dar niekas nevadina mokytojomis. Čia jos tiesiog mergaitės, kurioms kažkas rūpestingai surišo kaspiną, pataisė apykaklę ir paprašė pažvelgti į fotoaparatą. Viena akimirka liko nuotraukoje. Visa vaikystė - kažkur gerokai giliau.

Kadaise jos irgi nedrąsiai žengė į klasę, mokėsi pirmųjų raidžių ir laukė padrąsinančio žodžio. Galbūt prieš pakeldamos ranką ilgai svarstė, ar atsakymas teisingas. Galbūt klaida atrodė didelė, kol kažkas šalia švelniai pasakė: „Pabandyk dar kartą.“

Šiandien tuos žodžius vaikams sako jos. Pasilenkia prie sąsiuvinio. Pastebi, kai už „nesuprantu“ slepiasi „bijau, kad nepavyks“. Pasidžiaugia mažu žingsniu, kuriam prireikė labai daug drąsos. Ir padeda vaikams augti - po vieną raidę, po vieną klausimą, po vieną „man pavyko!“.

Taip vaikystėje išgirstas geras žodis gali keliauti toliau. Iš vieno žmogaus kitam. Iš kadaise nedrąsiai pakeltų akių į žvilgsnį, kuriame šiandien vaikas ieško padrąsinimo.

Miela Mokytoja, gal žvelgdama į savo vaikystės nuotrauką prisiminsi, ko labiausiai reikėjo tai mažai mergaitei. Gal vieno gero žodžio. Gal kantrybės. Gal žmogaus, šalia kurio galėjai klysti ir vis tiek jaustis verta meilės.

Norėtųsi, kad šiandien ir į save pažvelgtum taip pat švelniai, kaip žvelgi į vaiką kuriam sunku. Net jei liko nebaigtų darbų. Net jei diena buvo sunki ir ne viskas pavyko taip, kaip norėjai.

Ta maža mergaitė iš nuotraukos dar nežino kiek vaikų vieną dieną skubės TAU parodyti savo sąsiuvinį. Kiek nedrąsių klausimų TAU patikės. Kiek kartų TAVO balsas padės nusiraminti ir pradėti iš naujo.

Norisi tikėti, kad sužinojusi ji nusišypsotų. Ir labai stipriai Tave apkabintų.

Žvelgiant į ją, norisi padėkoti TAU - šiandienos mokytojai kasdien sutinkančiai tiek skirtingų vaikysčių. Už kantrybę. Už švelnumą. Už gebėjimą pamatyti daugiau, nei parašyta sąsiuvinyje. Už akimirkas kurių niekas nenufotografavo, bet kurias vaikas galbūt prisimins visą gyvenimą.

Po daugelio metų ir TAVO mokiniai vartys savo vaikystės albumus. Gal prie vienos nuotraukos stabtelės, nusišypsos ir pasakys: „Čia aš dar mažas. O čia - mano mokytoja.“

Tikrai bus pamiršę ko mokėsi. Bet prisimins, kaip gera buvo šalia TAVĘS augti.

Mokytojo dienos išvakrėse kviečiame pavartyti mūsų mokytojų vaikystės albumą. Lėtai, su šypsena ir trupučiu smalsumo. Juk kaspinai ir šukuosenos pasikeitė, o kai kurios šypsenos ir žvilgsniai, rodos, visai ne.

Ar atpažįstate, kas žvelgia iš šių nuotraukų?