Kai paleidžiame delną, prasideda skrydis...

Šį rytą dangus virš mokyklos ilgai svarstė - prapliupti lietumi ar praleisti šviesą. Ir pasirinko šviesą. Pro debesų tarpus prasiskverbusi saulė krito ant vaikų veidų, gėlių ir tvirtai susikibusių rankų - tarsi pats rugsėjis tyliai laimintų mūsų pirmąjį skrydį.

Skrydžiai prasideda ne tada, kai kojos atsiplėšia nuo žemės. Jie prasideda tada, kai kažkas, ilgai laikęs mažą delną, išdrįsta jį paleisti. Kai mama šypsosi, nors akyse suspindi graudulys. Kai tėtis dar bando sulaikyti akimirką nuotraukoje. Kai mokytoja praveria klasės duris ir pasitinka ne mokinių būrį, o daugybę atskirų, nepakartojamų pasaulių.

Šiandien į mokyklą atėjo vaikai - kiekvienas su savo drąsa ir nedrąsa, su išmoktais ir dar neištartais žodžiais, su svajonėmis, kurių galbūt dar nemoka pavadinti. Kiekvienas - vienintelis. Kiekvienas - kažkam visas pasaulis.

Šiame skrydyje jie nebus vieni. Tėvų meilė liks nematomu vėju po jų sparnais. Mokytojo žvilgsnis taps kryptimi, kai dangus pasirodys neaiškus. Draugo petys - vieta trumpam pailsėti. O mokykla - erdve, kurioje galima ne tik kilti, bet ir suklysti, sugrįžti, pabandyti dar kartą.

Debesys šį rytą niekur nedingo, tačiau pro juos švietė saulė. Galbūt tai ir yra pats prasmingiausias palinkėjimas prasidedantiems mokslo metams: ne visuomet galėsime pasirinkti, koks bus dangus, tačiau visuomet galėsime vieni kitiems būti šviesa.

Šiandien paleidome vaikų rankas ne tam, kad jie nutoltų, o tam, kad pamažu išmoktų skristi. O patys likome šalia - su meile, pasitikėjimu ir tuo šviesiu grauduliu, kurį pažįsta visi, auginantys sparnus...

Mūsų skrydis prasidėjo. Gero kelio į naujus mokslo metus, „Žiburėlio“ bendruomene.