KETVIRTOKŲ IŠLEISTUVĖS

Tie patys vaikai, kurie prieš ketverius metus nedrąsiai ieškojo savo klasės durų, kuriems kuprinės atrodė per didelės, o pasaulis – toks platus ir nepažintas. Tie patys, kurių pirmuosius sąsiuvinius vartėme su šypsena, kurių džiaugsmus šventėme, o nusivylimus mokėmės įveikti kartu.

Ketveri metai prabėgo taip greitai.

Liko šimtai bendrų rytų.

Tūkstančiai klausimų.

Nesuskaičiuojama daugybė juoko akimirkų.

Ir tiek daug mažų kasdienybės stebuklų, kurie tuo metu atrodė visai paprasti.

Šiandien suprantame – jie ir buvo patys svarbiausi.

Mokykla niekada nėra tik sienos ar klasės. Mokykla – tai žmonės, kurie tampa mūsų istorijos dalimi.

Todėl šiandien širdyse telpa ir džiaugsmas, ir graudulys.

Džiaugsmas matant, kiek daug užaugote.

Graudulys suvokiant, kad nuo rugsėjo šie koridoriai jūsų balsų girdės jau mažiau.

Ačiū jums, mieli vaikai, už tai, kad pripildėte mūsų mokyklą gyvybės. Už jūsų juoką, klausimus, svajones, išdaigas, apkabinimus ir nuoširdumą. Už tai, kad kiekvienas savaip palikote pėdsaką mūsų bendruomenės širdyje.

Ačiū mokytojams, kurie ketverius metus buvo šalia – ne tik mokė, bet ir augino. Kartais padrąsino, kartais priglaudė, kartais tik tyliai patikėjo tada, kai to labiausiai reikėjo.

Ačiū tėvams. Už pasitikėjimą. Už bendrą kelią. Už tai, kad kiekvieną rytą išleidote savo vaikus į mūsų rankas ir leidote būti maža jų vaikystės dalimi.

Mieli ketvirtokai,

gyvenime sutiksite daug mokyklų, daug mokytojų ir daug žmonių.

Tačiau pirmoji mokykla visada lieka ypatinga.

Nes būtent čia pirmą kartą patikėjote, kad galite.

Pirmą kartą suklydote ir išmokote atsikelti.

Pirmą kartą supratote, kad draugas gali tapti beveik šeima.

Tad skriskite.

Skriskite drąsiai, aukštai ir toli.

O mes liksime čia – tyliai besidžiaugiantys jūsų sėkme ir visada laukiantys sugrįžtant.

Nes kai vaikai išauga iš pradinės mokyklos, jie neišauga iš mūsų širdžių.